Pagrindinės plieninių konstrukcijų žinios

1. Plieninių konstrukcijų sistemos turi daug privalumų, tokių kaip lengvas svoris, lengvas montavimas, trumpas statybos laikotarpis, geras seisminis veikimas, greita investicijų grąža ir mažesnė aplinkos tarša. Jie taip pat turi gerą plastiškumą ir tvirtumą bei gerą atsparumą smūgiams.

2. Plieno tipai skirstomi pagal storį: plonos plokštės (storis < 4 mm), vidutinės plokštės (4-20 mm) ir storos plokštės (20–60 mm), kurių storis didesnis nei 60 mm, klasifikuojamos kaip itin storos. Plieninės juostos yra įtrauktos į plieno plokščių kategoriją.

3. Kuo skiriasi įprasti varžtai nuo didelio-tvirtumo varžtų?
Įprasti varžtai paprastai gaminami iš įprasto anglinio konstrukcinio plieno ir nėra termiškai{0}}apdoroti. Didelio-tvirtumo varžtai paprastai gaminami iš aukštos-kokybės anglinio konstrukcinio plieno arba legiruotojo konstrukcinio plieno ir juos reikia termiškai apdoroti, kad pagerintų bendras mechanines savybes. Didelio stiprumo{5}}varžtai klasifikuojami į 8.8, 10.9 ir 12.9 klases.
Kalbant apie stiprumo laipsnį: didelio{0}}stiprumo varžtams dažniausiai naudojami du stiprumo laipsniai: 8,8S ir 10,9S. Įprasti varžtai paprastai turi 4.4, 4.8, 5.6 ir 8.8 klases.
Kalbant apie įtempimo charakteristikas: didelio{0}}stiprumo varžtai taiko išankstinį įtempimą ir per trintį perduoda išorinę jėgą. Įprasti varžtai perduoda šlyties jėgą per varžto koto šlyties atsparumą ir skylės sienelės atraminį slėgį.

4. Klasifikuojami pagal įtempių charakteristikas: trinties tipas ir guolio tipas
Trinties-tipo didelio-stiprumo varžtai perduoda išorinę jėgą, pagrįstą trintį tarp sujungtų komponentų. Kai šlyties jėga lygi trinties jėgai, tai yra projektinė ribinė trinties-tipo-stiprumo varžto jungties apkrova. Šiuo metu sujungtos dalys santykinai neslys, varžto kotas nėra veikiamas šlyties, o varžto angos sienelė nėra veikiama atraminio slėgio.
Guolių-tipo didelio stiprumo-varžtai yra panašūs į paprastus varžtus. Šlyties jėga gali viršyti trinties jėgą. Šiuo metu tarp prijungtų komponentų įvyks santykinis slydimas, o varžto kotas ir skylės sienelė susilies. Jungtis priklauso nuo trinties ir varžto koto šlyties bei guolio, kad būtų perduodama jėga.
Guolių-tipo-didelio stiprumo varžtai turi didesnę deformaciją ir netinka jungtims konstrukcijose, kurios tiesiogiai patiria dinamines apkrovas.

 

5. Suvirinimo elektrodų tipai
Yra maždaug keliolika tipų: anglinio plieno elektrodai, mažai-legiruoto plieno elektrodai, molibdeno ir chromo{1}}molibdeno karščiui-atsparūs plieniniai elektrodai, žemos-temperatūros plieno elektrodai, nerūdijančio plieno elektrodai, paviršiaus elektrodai, vario ir ketaus elektrodai, vario ir nikelio elektrodai ir aliuminio lydinio elektrodus bei specialios paskirties -elektrodus.

6. Suvirinimo defektai:
(1) Neužbaigtas įsiskverbimas: lokalizuotas susiliejimo trūkumas netauriojo metalo jungties šaknyje (V arba U griovelis) arba viduryje (X griovelis), kur buki kraštai nėra visiškai sujungti. Nevisiškas įsiskverbimas sumažina suvirintos jungties mechaninį stiprumą, todėl nepilno įsiskverbimo įpjovose ir galuose susidaro įtempių koncentracijos taškai, dėl kurių gali lengvai įtrūkti, kai suvirinta dalis yra apkrova.
(2) Lydymosi trūkumas: vietinis nepilnas kietojo metalo ir užpildo metalo (tarp suvirinimo briaunos ir netauriojo metalo) arba užpildo metalų (tarp suvirinimo rutuliukų arba suvirinimo sluoksnių, kai suvirinate daug -praėjimo) arba nepilnas netauriųjų metalų susiliejimas taškinio suvirinimo metu (atkartotinio suvirinimo metu). Tai kartais lydi šlako intarpai.
(3) Akytumas: Lydymosi suvirinimo proceso metu suvirinimo metalo viduje esančios dujos arba dujos iš išorės, patenkančios į išlydytą baseiną, nepatenka, kol išlydytas metalas atvėsta ir sukietėja, todėl suvirinto metalo viduje arba ant jo paviršiaus lieka ertmių arba porų. Priklausomai nuo formos, jas galima suskirstyti į pavienes poras, grandinines poras, tankias poras (įskaitant korio poras) ir kt. Ypač lankinio suvirinimo metu, nes metalurginis procesas yra labai trumpas, o išlydytas baseino metalas greitai kietėja, metalurginio proceso metu susidaro dujos, skysto metalo sugeriamos dujos arba dujos, susidarančios skaidant drėgmę aukštoje temperatūroje, esant aukštai drėgmei, suvirinant aukštoje temperatūroje. aplinką, visa tai gali sukelti porų susidarymą, jei šios dujos nespėja pasišalinti. Nors poringumas nesukelia tiek daug įtempių koncentracijos, kaip kiti defektai, jis naikina suvirinto metalo kompaktiškumą ir sumažina efektyvų suvirinimo siūlės skerspjūvio plotą, taip sumažindamas suvirinimo stiprumą.

7. Neardomasis bandymas yra bandymo metodas, kuriuo tikrinamas tikrinamos dalies paviršius ir vidinė kokybė, nepažeidžiant ruošinio ar žaliavų. Įprasti neardomojo{3} bandymo metodai:
Ultragarsinis bandymas: šis metodas naudoja ultragarso gebėjimą giliai prasiskverbti į metalines medžiagas ir atspindį, kuris atsiranda sąsajoje, kai jis pereina iš vienos sekcijos į kitą, kad būtų galima patikrinti dalių defektus. Kai ultragarso spindulys nuo detalės paviršiaus per zondą patenka į metalą, jis atsispindi, kai susiduria su defektais ir apatiniu detalės paviršiumi, sudarydamas ekrane impulsų bangas. Defektų vieta ir dydis nustatomi remiantis šiomis impulsų bangų formomis.
Radiografinis tyrimas (rentgeno spinduliai, -spindulys): šis metodas naudoja spinduliuotę, kad prasiskverbtų į objektus, kad būtų aptikti vidiniai defektai.
Magnetinių dalelių bandymas: tai bandymo metodas, naudojamas aptikti feromagnetinių medžiagų paviršiaus ir arti{0}}paviršiaus defektus. Kai ruošinys įmagnetinamas, jei paviršiuje yra defektų, padidėja magnetinė varža ties defektu, dėl to atsiranda magnetinis nuotėkis ir susidaro vietinis magnetinis laukas. Tuomet magnetinės dalelės parodo defekto formą ir vietą, taip nustatydamos defekto buvimą.

8. Komponentų apdorojimo procedūros: Paruošimas, tiesinimas, maketavimas, pjovimas, lenkimas, skylių darymas, surinkimas, suvirinimas, apžiūra, rūdžių šalinimas, dažymas.

9. Metalo paviršiaus rūdžių šalinimo metodai apima: rankinį, mechaninį, cheminį apdorojimą ir apdorojimą liepsna.
(1) Rankinis apdorojimas
Rankiniu būdu apdorojant dažniausiai naudojami įrankiai, tokie kaip kastuvai, vieliniai šepečiai, švitrinis popierius ir sulūžę pjūklo geležtės, naudojant rankinį plaktuką, kastuvą, grandymą, valymą šepečiu ir šlifavimą rūdims pašalinti. Tai tradicinis dažytojų naudojamas rūdžių šalinimo būdas ir yra paprasčiausias metodas, be jokių aplinkosaugos ar konstrukcijų apribojimų. Tačiau dėl mažo efektyvumo ir efektyvumo jis tinkamas tik nedidelio masto rūdžių šalinimui.
(2) Mechaninis rūdžių šalinimo metodas
Mechaniniam rūdžių šalinimui dažniausiai naudojami elektriniai ir pneumatiniai įrankiai. Dažniausiai naudojami elektriniai įrankiai yra elektriniai šepečiai ir elektriniai šlifavimo diskai; pneumatiniai įrankiai apima pneumatinius šepečius. Elektriniai ir pneumatiniai šepečiai naudoja specialiai pagamintų apskritų vielinių šepečių sukimąsi, kad pašalintų rūdis ar apnašas nuo smūgio ir trinties. Šis metodas ypač efektyvus paviršinėms rūdijoms, tačiau sunku pašalinti gilesnes rūdžių dėmes. Elektrinis šlifavimo diskas iš esmės yra rankinis šlifuoklis, kurį galima laisvai judėti rankoje. Jis naudoja didelį šlifavimo disko sukimosi greitį-, kad pašalintų rūdis, ir yra gana veiksmingas, ypač esant gilesnėms rūdžių dėmėms. Jis pasižymi dideliu darbo efektyvumu ir gera konstrukcijos kokybe, yra paprastas naudoti, todėl yra idealus rūdžių šalinimo įrankis. Tačiau eksploatacijos metu reikia būti atsargiems, kad metalinis paviršius nesišlifuotų.
(3) Smėliavimo ir šratavimo metodas
Smėliavimo ir šratavimo metodai yra tokie patys, kaip ir ankstesniame skyriuje naudojami senų dažų plėvelių pašalinimui.

(4) Apdorojimo liepsna metodas: taikant liepsnos apdorojimo metodą naudojamas dujinio suvirinimo degiklis, skirtas kaitinti mažas, gilias rūdžių vietas, kurias sunku pašalinti rankiniu būdu. Aukšta temperatūra keičia geležies oksido (rūdžių) cheminę sudėtį ir taip pasiekiamas rūdžių pašalinimo tikslas. Taikant šį metodą reikia stengtis, kad metalinis paviršius neperdegtų ir dėl karščio nedeformuotųsi dideli paviršiaus plotai.
(5) Cheminio apdorojimo metodas
Cheminio apdorojimo metodas iš esmės yra rūgštinimas rūdims pašalinti. Jis naudoja rūgštinį tirpalą, kad chemiškai reaguoja su metalo oksidais (rūdimis), sudarydamas druskas, kurios atsiskiria nuo metalo paviršiaus. Dažniausiai naudojami rūgštiniai tirpalai yra sieros rūgštis, druskos rūgštis, azoto rūgštis ir fosforo rūgštis. Eksploatacijos metu rūgštinis tirpalas užtepamas ant aprūdijusios metalo vietos, leidžiant jam lėtai reaguoti su rūdimis. Pašalinus rūdis, paviršių reikia nuplauti švariu vandeniu, neutralizuoti silpnu šarminiu tirpalu, dar kartą nuplauti švariu vandeniu, sausai nušluostyti, o po to išdžiovinti, kad greitai nerūdytų.
Rūgštimi{0}}marinuotą metalo paviršių reikia šiurkštinti arba fosfatuoti, daugiausia siekiant padidinti metalo paviršiaus ir grunto sukibimą. Skiedžiant koncentruotą sieros rūgštį, sieros rūgštį reikia lėtai pilti į inde esantį vandenį, nuolat maišant. Niekada nedarykite priešingai, kad neaptaškytumėte sieros rūgšties ir nesusižeistumėte.

10. Įprasta kėlimo įranga: ožinis kranas, bokštinis kranas, vikšrinis kranas, sunkvežiminis kranas, ratinis kranas, stiebinis kranas, domkratas, gervė, keltuvas, tiltinis kranas.